ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS IR LOGOPEDIJOS

BAKALAURO STUDIJŲ PROGRAMA

SPLs3-18 II kurso studentė

Reda Pazdrazdienė

NERVŲ SISTEMOS NUOVARGIS ( PSICHINIS NUOVARGIS )

Referatas

Darbo vadovas: lekt.

Šiauliai, 2019

1
 TURINYS

1. Nervų sistema..........................................................................................................3
2. Nuovargis kaip žmogaus organizmo būsena...........................................................7
3. Nuovargis, jo rūšys..................................................................................................8
4. Nuovargio pasireiškimai bei simptomai..................................................................9
5. Nuovargio tyrimo metodai....................................................................................11
6. Nuovargio korekcijos metodai..............................................................................12
7. Rekreacija, jos aplinkos ir žmogaus sąveika.........................................................12
8. Rekreacinė veikla ir ją įtakojantys veiksniai.........................................................13
9. Išvados...................................................................................................................16
10. Literatūra .............................................................................................18

2
 Nervų Sistema

Nervų sistema – tai labai specializuota, gyvybiškai svarbi organizmo sistema, palaikanti
abipusį jo ryšį su aplinka, integruojanti ir koordinuojanti visas kitas organizmo funkcines
sistemas, adaptuojanti organizmą prie kintančios aplinkos ir užtikrinanti jo gyvybingumą.

Galima išskirti ( apibendrintai ) tris pagrindines nervų sistemos funkcijas:

1) Priimti informaciją apie vidinius ir išorinius dirgiklius ( sensorinė funkcija ), tai

atlieka įvairūs receptoriai – specializuotos struktūros ( ląstelės ar juntamųjų
neuronų ataugų laisvosios galūnėlės), kurios dirgiklio fizines savybes
transformuoja į nervinių impulsų seką;
2) Perduoti sensorinę informaciją į aukščiau esančius apdorojančius ir
analizuojančius centrus, taip pat iš šių centrų į žemiau esančius efektorinius
centrus ( laidinė funkcija );
3) Parinkti adekvatų atsaką ir realizuoti jį ( tai gali būti nuo paprasčiausio nugaros
smegenų motorinio reflekso iki sudėtingos kombinuotos reakcijos ar valingos,
sąmoningos veiklos, kuriai jau reikalingi aukščiausi nerviniai centrai, esantys
pusrutulių žievėje ).

Nervų sistema makroskopinės anatomijos požiūriu tradiciškai yra dalijama į dvi dalis –
centrinę nervų sistemą (CNS) ir periferinę nervų sistemą (PNS). Centrinę nervų sistemą sudaro
galvos smegenys ir nugaros smegenys. Abu šie dariniai yra gerai apsaugoti ašinio skeleto – jie
patalpinti kaukolės ertmėje ir stuburo kanale. Periferinei nervų sistemai priklauso 12 porų
galvinių nervų, išeinančių iš galvos smegenų, 31 pora nugarinių nervų, išeinančių iš nugaros
smegenų, taip pat įvairūs nerviniai mazgai ir rezginiai.

Funkciniu požiūriu visa nervų sistema (tiek centrinė, tiek periferinė) yra skirstoma į dvi
dalis: 1) somatinė nervų sistema, kuri atsakinga už skeleto skersaruožių raumenų veiklą, įvairių
jutimų iš odos ir judėjimo aparato priėmimą; 2) visceralinė nervų sistema (dažnai dar vadinama
vegetacine arba autonomine), kuri atsakinga už vidaus organų veiklą. Visceralinė nervų sistema
pagal savo poveikį organams, taip pat pagal neurofarmakologinius ypatumus (veikiančius
mediatorius) dar skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę dalis. Smegenyse somatiniai ir

3
visceraliniai elementai išsidėsto greta, o periferinėje nervų sistemoje yra atskirų somatinių arba
visceralinių nervų, rezginių bei mazgų.

Nervų sistemą sudaro nervinis audinys, kurio pagrindinis struktūrinis ir funkcinis

vienetas yra neuronas (nervinė ląstelė). Nors neuronai būna labai įvairūs morfologiškai ir
funkciškai, jų sandaros schema yra panaši. Bet kuris neuronas turi šias pagrindines dalis: 1) somą
(kūną); 2) dendritus; 3) aksoną. Soma – tai pagrindinė neurono kaip ląstelės dalis, kurioje
išsidėsto branduolys ir kitos organelės. Nuo somos atsišakoja ilgos plonos ataugos – dendritai ir
aksonai. Dendritų gali būti įvairus skaičius (dešimtys), dažnai jie būna labai šakoti, tačiau
nenutolsta labai toli nuo neurono somos. Ant dendritų paprastai būna daug sinapsių, per kurias
ateina informacija iš kitų neuronų (dendritai – “priimančioji” neurono dalis). Aksonas būna tik
vienas, tačiau netoli savo pabaigos dauguma aksonų šakojasi. Juo informacija yra perduodama iš
neurono kitai ląstelei (pvz., kitam neuronui, raumeninei ląstelei ir kt.). Aksono ilgis gali viršyti
vieną metrą, pavyzdžiui, tokie gali būti nugaros smegenų somatinių motorinių neuronų aksonai.

Pagrindiniai funkciniai neuronų ypatumai yra susiję su jų membranos (neurolemos)

savybėmis. Neurono membrana ramybės būsenoje būna poliarizuota – vidiniame paviršiuje yra
neigiamų jonų perteklius, o išoriniame – teigiamų. Todėl abipus membranos susidaro potencialų
skirtumas, vadinamas membraniniu ramybės potencialu. Jis susidaro dėl nevienodų jonų
koncentracijų neurono viduje ir tarpląsteliniame skystyje (vieni iš svarbiausių tam yra kalio ir
natrio jonai) bei dėl membranos joninio laidumo ypatumų. Membranos joninis laidumas gali
keistis (gali būti atidaromi ar uždaromi selektyvūs jonų kanalai), todėl dėl tam tikro išorinio
poveikio (pvz., kito neurono įtakos) membrana gali depoliarizuotis – dėl pasikeitusio jonų
judėjimo per membraną pasikeičia membraninio potencialo dydis ir ženklas (vyksta
repoliarizacija), ramybės potencialas virsta veikimo potencialu, o pastarasis gali plisti (kaip
depoliarizacijos ir repoliarizacijos banga) per neurono aksoną tolyn nuo somos (tai ir yra nervinis
impulsas).

Neuronai sudėtingai jungiasi tarpusavyje, sudarydami neuronų grandines ir tinklus. Vieno

neurono kontaktas su kitu neuronu (arba efektorine ląstele periferijoje) yra sinapsė –
specializuota struktūra, kur iš informaciją perduodančio neurono sekretuojama specifinė cheminė
medžiaga – neurotransmiteris (neuromediatorius), paveikianti kitą ląstelę.

4
 Neuronai pasižymi gana didele morfologine įvairove – skiriasi jų somos dydis ir forma,
ataugų skaičius, ilgis, šakotumas ir t.t. Dažnai yra taikoma neuronų anatominė klasifikacija pagal
poliškumą: 1) unipoliniai arba pseudounipoliniai neuronai – tokie būna dauguma žmogaus
pirminių sensorinių neuronų. Jie turi vieną trumpą ataugą, kuri tuoj pat skyla į dendritą ir aksoną,
nors dažniau tai vadinama periferine atauga ir centrine atauga; 2) bipoliniai neuronai – jie
paprastai turi vieną dendritą ir vieną aksoną, kurie prasideda priešinguose somos galuose
(poliuose). Žmogaus nervų sistemoje tokie neuronai paprastai susiję su specialiaisiais jutimais; 3)
multipoliniai neuronai – jie turi vieną aksoną ir įvairų skaičių dendritų (daugiau kaip vieną).

Svarbi yra ir neuronų funkcinė klasifikacija pagal jų vaidmenį ir vietą informacijos

perdavime. Šiuo atžvilgiu galima skirti tris pagrindines grupes neuronų: 1) aferentiniai, arba
juntamieji (sensoriniai) neuronai, nešantys informaciją iš receptorių; 2) eferentiniai (arba
motoriniai) neuronai, nešantys impulsus iš CNS į periferines struktūras; 3) tarpiniai neuronai (dar
vadinami asociaciniai neuronai, interneuronai), įsiterpiantys įvairiose neuronų grandinėse tarp
aferentinių ir eferentinių neuronų. Paprasta neuronų grandinė, sudaryta aferentinio neurono,
tiesiogiai kontaktuojančio su receptoriumi, tarpinio neurono ir motorinio neurono, per kurią gali
būti įvykdomas atsakas (reakcija) į konkretų dirgiklį, vadinama reflekso lanku. Kai kurie reflekso
lankai sudaryti tik iš dviejų neuronų (aferentinio ir eferentinio), jie vadinami monosinapsiniais.

Nervų sistemoje neuronai išsidėsto taip, kad jų somos sudaro įvairaus dydžio tankesnes
sankaupas, kurios smegenų pjūviuose (makroskopiniuose) išsiskiria savo pilkesne spalva. Todėl
neuronų kūnų sankaupos yra vadinamos pilkąja medžiaga, substantia grisea. Galinių smegenų
pusrutuliuose ir smegenėlėse pilkoji medžiaga sudaro ištisinį išorinį sluoksnį, vadinamą žieve,
cortex. Smegenų viduje esančios mažesnės anatomiškai apibrėžtos neuronų kūnų sankaupos yra
vadinamos branduoliais, nuclei. Branduoliai gali būti įvairaus dydžio, kai kurie smegenų
pjūviuose matomi ir plika akimi, kiti gali būti mikroskopiniai. Periferijoje esančios neuronų kūnų
sankaupos vadinamos mazgais, ganglia. Mazgai, kaip ir branduoliai, gali būti nuo mikroskopinių
iki poros centimetrų dydžio. Likusi smegenų dalis, kurią sudaro tiktai neuronų ataugos
(neskaitant neuroglijos), yra vadinama baltąja medžiaga, substantia alba. Baltesnę spalvą jai
suteikia aplink neuronų ataugas esantis mielino dangalas. Konkretūs nervinių skaidulų (neuronų
ataugų) pluošteliai, einantys iš vienos CNS dalies į kitą, vadinami laidais, tractus. Laidai dar gali

5
būti pagal eigos kryptį skirstomi į aferentinius (kylančiuosius) ir eferentinius
(nusileidžiančiuosius).

Didelę dalį nervų sistemos (nervinio audinio) sudaro pagalbinės ląstelės – neuroglija.
Neuroglijos ląstelių yra įvairių rūšių, jos atlieka atraminę funkciją, svarbios neuronų
metabolizmui, nervinio audinio homeostazės palaikymui, jos sudaro mielino dangalą apie
nervines skaidulas, formuoja hematoencefalinį barjerą ir kt. Skirtingai nuo neuronų, neuroglijos
ląstelės gali dalintis (mitozės būdu).

Svarbus nervų sistemos periferinis elementas yra receptoriai – specializuotos struktūros

(ląstelės arba nervinių skaidulų galūnėlės), reaguojančios į vidinės terpės arba išorinės aplinkos
pokyčius (dirgiklius) ir šių dirgiklių fizines savybes transformuojančios į juntamųjų neuronų
elektrinio aktyvumo pokyčius (keičiasi impulsacijos pobūdis). Receptoriai gali būti
klasifikuojami pagal jų adekvatų dirgiklį, pvz., termoreceptoriai, nociceptoriai (skausmo),
baroreceptoriai, fotoreceptoriai ir t.t. Pagal lokalizaciją gali būti skiriami eksteroreceptoriai (pvz.,
esantys odoje) ir interoreceptoriai (vidaus organų).

Žmogus, kaip ir visi chordinių tipo gyvūnai, turi vamzdinio tipo nervų sistemą. Yra dar
du filogenetiškai (evoliuciniu požiūriu) senesni nervų sistemos tipai. Pirmasis būtų tinklinė nervų
sistema, kuri randama pas primityviausius daugialąsčius gyvūnus (pvz., duobagyviai). Jai
būdinga pasiskirstęs po visą kūną primityvių nervinių ląstelių tinklas, kuris valdo paprastas
refleksines reakcijas. Kirmėlėms, nariuotakojams, kitiems sudėtingesniems bestuburiams yra
būdinga mazginio tipo nervų sistema. Čia neuronai jau sudaro didesnes sankaupas – mazgus,
kurie gali sudaryti grandines per visą organizmo ilgį (pvz., kirmėlių) arba koncentruotis daugiau
priekinėje kūno dalyje (pvz., nariuotakojų, moliuskų). Nariuotakojai ir moliuskai jau turi gana
sudėtingus jutimo organus.

Nervų sistemos užuomazga embrione metyti jau ketvirtą savaitę kaip išilgai embriono
einantis ektodermos sustorėjimas – nervinė plokštelė. Ši plokštelė įdumba ir susidaro nervinė
vagelė, kuri grimzta gilyn, jos kraštai susiglaudžia, taip susidaro nervinis vamzdelis, kuris
atsiskiria nuo likusios ektodermos. Iš nervinės vagelės kraštų (nervinė ketera), kurie nėra
įtraukiami į vamzdelį, formuojasi periferinės nervų sistemos elementai – juntamųjų nervų mazgai
su pirminiais eferentiniais neuronais, visceraliniai periferiniai neuronai.

6
 Nuovargis kaip žmogaus organizmo būsena

Nuovargis – tai viena didžiausių problemų šiuolaikinėje visuomenėje. Ekonomikos

pažanga, įvairių sričių laimėjimai keičia gyvenimo tempą versdami žmogų skubėti. Toks
gyvenimo tempas ir skiriamas mažas dėmesys savo sveikatai sukelia įvairius organizmo
sutrikimus, įtampą, stresą, ligas, kurios, sukelia nuovargį arba pasireiškia kartu. Nuvargstama
nuo ilgo, sunkaus ir įtempto fizinio arba protinio darbo, gausaus informacijos srauto, emocinės
įtampos, stiprių arba monotoniškų dirgiklių. Daugeliui nuovargis išvengiamas per laiką,
daugumai visiškai nepašalinamas. Tai priklauso nuo nuovargio lygio ir žmogaus dėmesio savo
sveikatai. Nuovargį rodo nenoras toliau dirbti, atbukęs dėmesys, bendras silpnumas, sutrikusi
judesių koordinacija, padidėjęs irzlumas, sumažėjusi raumenų jėga ir ištvermė, sutrikusi nervų,
kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemų veikla. Tam, kad žmogus nuolat jaustųsi energingas,
kupinas jėgų, reikalinga pilnavertė mityba, kuri aprūpina organizmą reikalingomis maistinėmis
medžiagomis ir tuo pačiu – energija. Nuo didesnio fizinio krūvio organizmas išeikvoja daug
energinių medžiagų, o negavus papildymo, atsiranda kenksmingų medžiagų apykaitos produktų.

Ligotas, pagyvenęs, nepratęs, nesitreniravęs žmogus pavargsta greičiau. Tinkamai

pailsėjus, gerai išsimiegojus, nuovargis paprastai praeina, sugrįžta darbingumas bei atsistato
visos funkcijos. Tačiau dėl nuolatinės poilsio stokos, blogų darbo, buities sąlygų, netinkamų
miego bei mitybos režimų, nepakankamo dėmesio savo sveikatai, nuovargio reiškiniai gali
kauptis. Atsiradęs pervargimas arba lėtinis nuovargis tampa liguista organizmo būkle: atsiranda
apatija, bendras silpnumas, nuolatiniai galvos skausmai, sutrinka miegas, atmintis, dėmesys,
nervų ir kraujagyslių, virškinimo sistemų veikla.

Nuovargis yra daugiamatis reiškinys, kuris pasireiškia kaip žmogaus organizmo būsena.
Ji apibrėžiama subjektyviomis ir objektyviomis savybėmis. Subjektyvios savybės: fizinių
nusiskundimų padidėjimas; emocinis labilumas arba dirglumas; apsnūdimas ar apatiškumas,
nesidomėjimas aplinka, introspekcija; nukritęs darbingumas; padidėjęs poilsio poreikis;
nesugebėjimas atstatyti energijos po miego; mieguistumas. Objektyvios savybės: nuolatinis ir
neįveikiamas energijos trūkumas; nesugebėjimas palaikyti fizinio aktyvumo įprastinio lygio;

7
suvokimas, kad atlikti įprastus uždavinius reikalinga papildoma energija; kaltės jausmas už
įsipareigojimų neįvykdymą; pervargimas; sumažėjęs lipido.

Nuovargis, jo rūšys

Saikingas, neintensyvus fizinis darbas gerina bei treniruoja visas organizmo fiziologines
funkcijas, medžiagų bei energijos apykaitą ir stiprina sveikatą. Jei darbas sunkus, ilgai trunka,
yra didelė nervinė – emocinė įtampa, nesilaikoma racionalaus darbo ir poilsio rėžimo, nuovargio
reiškiniai akumuliuojasi. Tokiu atveju susidaro kokybiškai nauja funkcinė arba patologinė
organizmo būklė, kuri vadinama pervargimu. Pervargstama pamažu ilgą laiką didėjant
organizmo funkciniams pakitimams. Pervargimui būdingas ryškesnis darbingumo ir darbo
našumo mažėjimas. Daugiausia nukenčia centrinė nervų sistema: skauda galvą, juntamas
bendrasis silpnumas, blogėja atmintis, sutrinka miegas, netenkama apetito, sumažėja organizmo
atsparumas įvairiems kenksmingiems aplinkos veiksniams. Pervargimas dažnai sukelia širdies ir
kraujagyslių sistemos sutrikimus – gali padidėti arterinis kraujospūdis, sutrikti širdies dirglumo ir
laidumo funkcijos ir kt. Kad pervargimas praeitų, reikia ilgesnio poilsio, neretai - atitinkamo
gydymo bei reabilitacinių priemonių.

Persitempimas – tai ūmiai atsirandantis patologinis reiškinys, kai žmogus atlieka labai
sunkų darbą, neatitinkantį organizmo jėgų ir jo funkcinių galimybių. Taip dažnai atsitinka per
sportines varžybas ir kitomis ekstremaliomis situacijomis – sutelkus fizines, psichines ir valios
pastangas, kurių dėka atliekamas organizmo treniruotumo ir jo galimybių neatitinkantis darbas.

Persitempimas pasireiškia dideliu bendruoju silpnumu, pykinimu, cianoze, sutrinka

širdies ritmas, skauda širdies plote. Persitempęs žmogus gali netekti sąmonės, net mirti. Gali
prasidėti širdies dilatacija, atsirasti negrįžtamųjų širdies ir kraujagyslių bei kitų sistemų pakitimų.
Persitempus būtina neatidėliotina medicinos pagalba.

Pagrindinės nuovargio rūšys: bendras; fizinis; protinis; emocinis; galios, jėgos (vigor).

Papildomai nuovargis dar klasifikuojamas į sensorinį, elgesio ir fiziologinį. Medicinoje

dar išskiriamas pirminis ir antrinis nuovargis.

Fizinis nuovargis. Tai normali būsena po sunkaus darbo. Jis pasireiškia dėl metabolinių
procesų raumenyse, nepakankamos kraujotakos, deguonies trūkumu ir prasta mityba. Šis

8
nuovargis gali pasireikšti įvairiose raumenų grupėse, priklausomai, kokį fizinį darbą žmogus
dirbo. Normalus fizinis nuovargis paprastai atsistato per 2–3 poilsio valandas. Jaučiant nuovargį
žmonės gali dirbti 3 valandas ir tada jų jėgos išsenka. Ilgainiui jie dirba 4, tada 5, vėliau 6
valandas. Yra žmonių, kurie dirba 8 valandas per dieną, bet būna nepaprastai pavargę vakarais ir
jiems reikia savaitgalio jėgų atstatymui. Jeigu jaučiams fizinis nuovargis, peršalus jis jaučiamas
daug stipriau.

Jei nuovargis jaučiamas ir po trumpo ar lengvo fizinio darbo, tai jau nenormali būsena,
reikia nustatyti tikslias nuovargio priežastis.

Protinis nuovargis. Jis atsiranda užsitęsus smegenų veiklai (darbui), po kurios gali kisti
mąstysena ar kiti asmenybės elgesiui nebūdingi bruožai. Protinio nuovargio simptomai:

 Bloga dėmesio koncentracija;

 Silpna arba visai bloga atmintis;
 Apatiškumas;
 Neatidumas;
 Uždarumas;
 Dažnas žiovavimas ir mieguistumas;
 Painiava, “netvarka” mintyse ir savo aplinkoje;
 Pagrindinių užduočių nebevykdymas.

Išanalizavus protinio nuovargio apraiškas, nustatyta, kad, dažniausiai tokiu atveju

nejaučiamas fizinis skausmas, nervų sistemos nuovargis nėra atpažintas ir yra dažnai žmonių
ignoruojamas. Vis dėl to protinis nuovargis egzistuoja, nors atrodo, kad žmogaus būklė gera.
Vėlesnės nuovargio stadijos dažnai yra lydimos įtampos su sumažėjusiu energijos kiekiu dirbant
protinį darbą. Jaučiamas poilsio poreikis ir veiklos pakeitimas.

Emocinis nuovargis. Esant šiam nuovargiui žmogų kamuoja irzlumas, dirglumas,

depresiškumas, nepastovūs skausmai, nervinis išsekimas, nerimas. Žmogaus niekas nebejaudina.
Emocinis nuovargis šiek tiek panašus į protinį ir atsistato daug sunkiau nei fizinis nuovargis.

Nuovargio pasireiškimai bei simptomai

9
 Nuovargis priklauso nuo įvairių faktorių, kurie jį sukelia. Išskirtos šios faktorių rūšys :

 Fiziniai (triukšmas, apšvietimas, temperatūra, vibracija);

 Psichobiologiniai (stresas, nerimas, depresija, nuobodus gyvenimo stilius. Čia
išskiriami ir pažinimo faktoriai: per mažai ar per daug informacijos, visai nėra ar
per didelė motyvacija, nejaučiamas laiko ribos arba jaučiamas laiko spaudimas);
 Darbiniai (darbas be atostogų, neįdomus, įtemptas darbas, pamaininio darbo
periodiškumas nesutampa su žmogaus cirkadiniu ritmu, specifinis darbas, kaip
automobilio vairavimas, aviacija, jūreivystė ir kt.);
 Fiziologiniai (padidėjusios fizinės pastangos, prasta fizinė būklė, neveiklumas,
biologiniai žmogaus cirkadiniai ritmai, kaip miego stoka, miego dieniniai
šablonai, nėštumas, menstruacinis ciklas);
 Mitybos (retas ir nereguliarus maitinimasis, nepakankamas kiekis reikalingų
medžiagų, prasta maisto kokybė, nepriderintas mitybos ciklas prie individualios
medžiagų apykaitos, kasdien vienodas maistas, per daug cheminių priedų (E
klasė));
 Cheminiai (pašalinis poveikis dėl alergijos ir jautrumas chemikalams).

Lentelė. Nuovargio simptomai.

Simptomai Simptomai susiję su Simptomai Simptomai Simptomai

susiję su pažinimo pasikeitimu susiję su susiję su susiję su
energijos ir miegu stiprybe nuotaika
gyvybingumo
pojūčiu

Nuovargis Sumišimas, Mieguistumas Silpnumas Irzlumas

Energijos susipainiojimas Apatija Negrąžinantis Raumenų Dirglumas
trūkumas Neatidumas, jėgų miegas nuovargis Nepastovumas
Apatija. nedėmesingumas Įtemptas Prislėgtumas
Išsekimas Nesusikoncentravimas kvėpavimas
Pablogėjusi atmintis

Sudaryta pagal Russell K., Portenoy M. D., Chairman. Fatigue

10
 Nuovargis gali būti ir šių ligų simptomas:

 Depresija;
 Lėtinis nuovargis (tęsiasi mažiausiai 6 mėnesius);
 Infekcinės ligos;
 Piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais;
 Anemija (mažakraujystė). Moterys su sunkiu ir/ar užsitęsusiu menstruacijų ciklu
bei nėščios moterys yra labiau linkusios į tai, nei asmenys, kurie laikosi griežtų
vegetariškų dietų;
 Hepatitas, ŽIV/AIDS;
 Autoimuniniai sutrikimai. Skydliaukės disfunkcija, diabetas, vilkligė, išsėtinė
sklerozė, navikai ir daugelis kitų ligų;
 Liaukemija

Nuovargio tyrimo metodai

Nuovargis yra viena iš dažniausių šių dienų problemų. Tai yra pagrindinė (55 proc.
atvejų) kreipimosi į šeimos gydytoją priežastis. Dažniausios nuovargio priežastys yra stresas,
persidirbimas, blogas fizinis treniruotumės ar miego stoka. Tačiau kartais nuovargio
pasireiškimai būna labai stiprūs. Kai nuovargis trunka ilgiau nei keletą savaičių ar ima trukdyti
įprastinei kasdieninei veiklai, jo priežastis gali būti kokia nors rimtesnė liga. Būtini tikslūs
tyrimai, kurie ir leidžia įvertinti galimas priežastis. Paprastai, tinkamai surinkta ligos anamnezė ir
fizinis ištyrimas leidžia nustatyti nuovargio priežastis. Organinės kilmės nuovargis dažniausiai
būna didesnis vakarais ir iš dalies sumažėja išsimiegojus. Tuo tarpu psichologinis nuovargis,
priešingai - yra didesnis rytais. Vis tik dauguma atvejų fizinio ištyrimo metu nepavyksta nustatyti
specifinių nuovargio priežasčių. Čia gali prireikti laboratorinių, rentgenologinių tyrimų, įvairių
vaizdinės diagnostikos metodų ir ekstensyvaus psichologinės būklės ištyrimo. Pirmas nuovargio
tyrimo bandymas užfiksuotas 1884 metais, kai mokslininkas Mosso sukūrė „ergografą“, kuris
matuoja piršto susitraukinėjimą su pasikartojančiu judesių indekso sumažėjimu. Nuovargis kaip
svarbiausia darbingumo mažėjimo priežastis, mokslininkų dėmesį patraukė jau seniai. Iš pradžių
buvo tiriamas tik fizinio darbo sukeltas nuovargis. Buvo manoma, kad jis atsiranda dėl
periferinių organų – raumenų pakitimų. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad darbingumo mažėjimą dėl
nuovargio lemia centrinės nervų sistemos veiklos pakitimai. Pirmas fizinio nuovargio

11
atpažinimas. I-ojo Pasaulinio karo metu, buvo tiriamas kareivių darbas. Ilgėjant darbo laikui,
pasirodė produktyvumo sumažėjimas. Darbo aplinkoje buvo padarytos permainos, kad būtų
padidintas darbo našumas. Pirmas protinio nuovargio atpažinimas. II-ojo Pasaulinio karo metu
Kembridžo Cockpit’o eksperimentas taikytas protiniam nuovargio atpažinimui, nes tai buvo
Royal’io Oro Pajėgų problema ilgų skrydžių metu. Naudojant nesudėtingus imituoklių metodus
buvo stengtasi įveikti protinį nuovargį ir ištirti pilotų darbą ilgų skrydžių metu. Nuovargio
matavimai ir įvertinimas yra sudėtingas procesas, todėl mokslininkams, tyrinėtojams kyla
nemažai sunkumų. Buvo atrasta daug skirtingų nuovargio matavimų priemonių, tačiau
„auksinio“ standarto nebuvimas apsunkina optimalų ir tikslų nuovargio įvertinimą. Taip yra dėl
sunkaus nuovargio priežasčių pagrįstumo, plataus profilio, nėra aiškus patikimumas.

Nuovargio korekcijos metodai

Rekreacija, jos aplinkos ir žmogaus sąveika

Rekreacijos samprata labai plati. Kiek yra žmonių, tiek ir rekreacijos tipų, nes kiekvienas
turi skirtingus trūkumus, skirtingą psichofizinę būseną. Drama, šokiai, meninė kūryba, sportas,
žaidimai, kelionės, proto ir kalbos veikla – tai elementai, iš kurių žmogus modeliuoja savo
rekreaciją. Rekreacija suteikia pasitenkinimą ir malonumą. Kiekvienas tai supranta skirtingai ir
siekia to taip pat skirtingai. Rekreacija suvokiama ir vertinama kaip žmogaus veiklumo,
energijos išsaugojimo galimybė, atkreipiant dėmesį į tai, kad rekreacija susijusi ne vien tik su
žmogaus fizinių jėgų susigrąžinimu, sveikatos atgavimu, poilsiu ir pramogomis. Rekreacija turi
būti ir kaip žmogaus individualių, malonių pojūčių, išgyvenimų diskretiška, malonumą teikianti
aplinka. Tai sudėtingas procesas, kuriame tiesiogiai dalyvauja žmogus, siekiantis atgauti fizines
jėgas, psichologinę pusiausvyrą, dvasinę, emocinę būseną, jausti pasitenkinimą tam tikslui
tinkamoje, pritaikytoje, sukurtoje ar specialiai pasirinktoje rekreacinėje aplinkoje. Rekreacijos
procesas – tai žmogaus ir aplinkos sąveikos procesas, veikiamas tiek žmogaus asmeninių
savybių, tiek individualios charakteristikos ir žmogų supančią aplinką apibūdinančių vidinių bei
išorinių faktorių. Rekreacija – tai žmogaus ir rekreacijos aplinkos sąveikos, kurios metu
rekreacijos aplinka daro įtaką žmogui, atkurdama jo jėgas, suteikdama energijos, atkurdama
malonius pojūčius ir išgyvenimus. Įvairiapusis ir daugiareikšmis rekreacijos sampratos
aiškinimas, jos suvokimas leidžia rekreaciją atskleisti, apibūdinti, analizuoti kaip visumą
sudėtinių dalių. Nes rekreacija susieta su žmogaus, nors ir iš pirmo žvilgsnio vienoda vidine

12
struktūra, jos sandara, tačiau savaip išsiskiriančia, priklausomai nuo žmogaus individualių
savybių bei ypatybių. Priklausomai nuo žmogaus prigimties, jo vidinės fizinės sandaros,
biologinės bei psichologinės struktūros, sąlyginai žmogaus rekreaciją galima suskirstyti į
dedamąsias. Viena iš sudedamųjų dalių - fiziologinė, kuri remiasi fiziologijos mokslais,
nagrinėjančiais žmogaus organizmo gyvybinės funkcijos, jų pasireiškimo dėsniai, ypatumai,
siekiant išsaugoti žmogaus gyvybę, sveikatą, darbingumą ir ilgaamžiškumą. Žmogus yra labai
glaudžiai susietas su jį supančia aplinka. Į ją reikia žiūrėti kaip į dirgiklių visumą, kuri nuolat
kisdama, dirgina žmogaus organizmo receptorius. Receptoriuose dirginimas virsta biologiniu
procesu – jaudinimu, kuris sklinda nervinėmis skaidulomis į nervinius centrus, o iš pastarųjų – į
efektorius – vykdomuosius organus, tai yra raumenis, liaukas. Taigi aplinkos pakitimai atsispindi
žmogaus organizmo veikloje, įvairiose jo funkcijose, iš jų ir virškinimo liaukų darbe, maisto
medžiagų virškinime, jų pasisavinime bei apytakoje ir kita. Žmogaus prigimtis, jo vidinė fizinė
sandara, biologinė bei psichologinė struktūra, jos analizavimas sudaro galimybes analogiškai
tirti, analizuoti žmogaus rekreaciją. Nustatyti rekreacijos aplinkos, rekreacinių paslaugų
būtinumą, priklausomai nuo žmogaus asmeninių savybių bei individualios charakteristikos
faktorių.

Rekreacinė veikla ir ją įtakojantys veiksniai

Rekreacinė veikla apibūdinama, kaip sąmoningas žmogaus užsiėmimas, skirtas fizinių ir

dvasinių jėgų atstatymui. Ji reikalinga bet kokio amžiaus žmogui: nuo tik ką gimusio iki
pagyvenusio. Kiekvienas rekreacinę veiklą galime pasirinkti laisvai pagal savo poreikius ir
galimybes. Rekreacinė veikla ne tik atstato prarastas jėgas, bet pažadina žmogui norą tobulėti
kaip asmenybei. Todėl labai svarbu – teikti rekreacines paslaugas taip, kad kiekvienas žmogus
tobulėtų kaip asmenybė. Tam reikalingas labai geras žmogaus pažinimas, jo psichologinės
būsenos įvertinimas. Ir tik sugebėjimas pajausti žmogaus dvasios ir fizinius subtilumus leidžia
rekreacijos organizatoriams teikti taip ir tokias paslaugas, kurios pažadintų žmogaus norą
daugiau pažinti, keliauti, domėtis aplinka, bendrauti ir pan. Organizuojant rekreacines veiklos
praleidimo galimybes, svarbu išsiaiškinti ir įvertinti, kokie veiksniai įtakoja žmogų pasirinkti
vienokią ar kitokią rekreacinę veiklą. Kuo daugiau žmogaus veiklą įtakojančių faktorių
įvertinsime, tuo tobuliau galėsime suformuoti rekreacinių poreikių tenkinimo sistemą ir jos
elementus. Vieno kurio svarbaus faktoriaus ignoravimas gali nulemti paslaugos kokybę,

13
paklausą. Svarbu suprasti, kad žmogus yra dinamiška būtybė, gebanti prisitaikyti, keistis,
koreguoti savo poreikius. Užsiimti rekreacine veikla žmones skatina įvairūs faktoriai: asmeninės
savybės, sveikatos būklė, darbingumo siekimas, fiziologinė būtinybė ir pan. Skiriami
subjektyvūs ir objektyvūs veiksniai, kurie lemia rekreacinės veiklos rūšies pasirinkimą.
Organizuojant veiklą tenka suderinti skirtingų žmonių, skirtingų visuomenės grupių interesus.
Pvz.: vienas žmogus turistų grupei gali apkartinti kelionę, o kitu atveju, padaryti ją įdomesnę,
linksmą ir ilgai išliekančią atmintyje. Žmogų veikia ne tik pavieniai pozityvūs ir negatyvūs
veiksniai, bet ir jų grupės, kompleksai. Pagrindiniai jų: aplinka; informacija; ištekliai; poreikiai.
Žmogaus apsisprendimą gali lemti vienas kuris nors veiksnys arba kelių veiksnių grupė. Sunkoka
būtų išskirti, kurie veiksniai svarbesni. Būtina žinoti, kad žmogus tenkindamas rekreacinius
poreikius ieško maloniausios aplinkos, trumpiausio kelio, žemiausios kainos. Labai svarbu, kad
jis turėtų pasirinkimo galimybę ir laisvę.

Medikamentinė nuovargio korekcija :

 Hormonoterapija
 Psichostimuliatoriai
 Dopamino agonistai

14
  Serotoninerginiai: agonistai ir antagonistai
 Nootropai
 Mikroelementai
 Aminorūgštys
 Žolinė terapija
 Eritropoetinai
 Energiją suteikiantys
 Vitaminai

Nemedikamentiniai nuovargio korekcijos metodai :

 Rekreaciniai metodai.
 Saikingas fizinis krūvis
 Adaptuoti kasdieninį gyvenimą savo ritmui
 Poilsis, energijos išsaugojimas, atostogos
 Psichoterapija
 Savipagalba, aktyvumo dienoraštis
 Šeimos ir slaugytojo dalyvavimas
 Mankšta pagerina jūsų sugebėjimus mąstyti
 Protinį nuovargį prieš fizinį ir atvirkščiai
 Atkreipti į ryšį tarp ventiliacijos ir protinio darbo
 Atidumo atstatymas
 Miegas kaip atsigavimo priemonė
 Sureguliuoti mityba ir dieta
 Streso valdymas
 Socialinis palaikymas
 Problemos supratimas

15
 IŠVADOS

1. Nervų sistema – tai labai specializuota, gyvybiškai svarbi organizmo sistema,

palaikanti abipusį jo ryšį su aplinka, integruojanti ir koordinuojanti visas kitas organizmo
funkcines sistemas, adaptuojanti organizmą prie kintančios aplinkos ir užtikrinanti jo
gyvybingumą. Nervų sistema makroskopinės anatomijos požiūriu tradiciškai yra dalijama į dvi
dalis – centrinę nervų sistemą (CNS) ir periferinę nervų sistemą (PNS). Funkciniu požiūriu visa
nervų sistema (tiek centrinė, tiek periferinė) yra skirstoma į dvi dalis: 1) somatinė nervų sistema,
kuri atsakinga už skeleto skersaruožių raumenų veiklą, įvairių jutimų iš odos ir judėjimo aparato
priėmimą; 2) visceralinė nervų sistema (dažnai dar vadinama vegetacine arba autonomine), kuri
atsakinga už vidaus organų veiklą. Nervų sistemą sudaro nervinis audinys, kurio pagrindinis
struktūrinis ir funkcinis vienetas yra neuronas (nervinė ląstelė). Neuronai sudėtingai jungiasi
tarpusavyje, sudarydami neuronų grandines ir tinklus. Vieno neurono kontaktas su kitu neuronu
(arba efektorine ląstele periferijoje) yra sinapsė – specializuota struktūra, kur iš informaciją
perduodančio neurono sekretuojama specifinė cheminė medžiaga – neurotransmiteris
(neuromediatorius), paveikianti kitą ląstelę. Didelę dalį nervų sistemos (nervinio audinio) sudaro
pagalbinės ląstelės – neuroglija. Svarbus nervų sistemos periferinis elementas yra receptoriai –
specializuotos struktūros (ląstelės arba nervinių skaidulų galūnėlės), reaguojančios į vidinės
terpės arba išorinės aplinkos pokyčius (dirgiklius) ir šių dirgiklių fizines savybes
transformuojančios į juntamųjų neuronų elektrinio aktyvumo pokyčius (keičiasi impulsacijos
pobūdis).

2. Nuovargis yra daugiamatis reiškinys, kuris pasireiškia kaip žmogaus organizmo

būsena. Ji apibrėžiama subjektyviomis ir objektyviomis savybėmis. Subjektyvios savybės:
fizinių nusiskundimų padidėjimas; emocinis labilumas arba dirglumas; apsnūdimas ar
apatiškumas, nesidomėjimas aplinka, introspekcija; nukritęs darbingumas; padidėjęs poilsio
poreikis; nesugebėjimas atstatyti energijos po miego; mieguistumas. Objektyvios savybės:
nuolatinis ir neįveikiamas energijos trūkumas; nesugebėjimas palaikyti fizinio aktyvumo

16
įprastinio lygio; suvokimas, kad atlikti įprastus uždavinius reikalinga papildoma energija; kaltės
jausmas už įsipareigojimų neįvykdymą; pervargimas; sumažėjęs lipido. Pagrindinės nuovargio
rūšys: bendras; fizinis; protinis; emocinis; galios, jėgos (vigor). Papildomai nuovargis dar
klasifikuojamas į sensorinį, elgesio ir fiziologinį. Medicinoje dar išskiriamas pirminis ir antrinis
nuovargis. Dažniausios nuovargio priežastys yra stresas, persidirbimas, blogas fizinis
treniruotumės ar miego stoka. Tačiau kartais nuovargio pasireiškimai būna labai stiprūs. Kai
nuovargis trunka ilgiau nei keletą savaičių ar ima trukdyti įprastinei kasdieninei veiklai, jo
priežastis gali būti kokia nors rimtesnė liga.

3. Rekreacija – tai žmogaus ir rekreacijos aplinkos sąveikos, kurios metu rekreacijos

aplinka daro įtaką žmogui, atkurdama jo jėgas, suteikdama energijos, atkurdama malonius
pojūčius ir išgyvenimus. Įvairiapusis ir daugiareikšmis rekreacijos sampratos aiškinimas, jos
suvokimas leidžia rekreaciją atskleisti, apibūdinti, analizuoti kaip visumą sudėtinių dalių. Nes
rekreacija susieta su žmogaus, nors ir iš pirmo žvilgsnio vienoda vidine struktūra, jos sandara,
tačiau savaip išsiskiriančia, priklausomai nuo žmogaus individualių savybių bei ypatybių.
Rekreacinė veikla apibūdinama, kaip sąmoningas žmogaus užsiėmimas, skirtas fizinių ir
dvasinių jėgų atstatymui. Ji reikalinga bet kokio amžiaus žmogui: nuo tik ką gimusio iki
pagyvenusio. Kiekvienas rekreacinę veiklą galime pasirinkti laisvai pagal savo poreikius ir
galimybes. Rekreacinė veikla ne tik atstato prarastas jėgas, bet pažadina žmogui norą tobulėti
kaip asmenybei.

17
 LITERATŪRA
1. Grakauskas Ž., 2004. Stresas ir elgesio savireguliacija: teorinės sąveikos
problemos. Psichologija: mokslo darbai.;
2. Naujanienė R, Morkūnienė J., 2012. Stresas darbe ir jo įveika: socialinių
darbuotojų patirtys. [atnaujinta 2013 m. gruodžio 8 d]. Prieiga per
internetą:
http://vddb.laba.lt/fedora/get/LTeLABa0001:E.02~2012~D_20120626_11
1301-97544/DS.005.0.02. ETD.
3. Paškevičienė D., 2013. Centrinės nervų sistemos anatomija. Lietuvos
edukologijos universiteto leidykla.
4. Kučinskas V., 2001.Genetika, Kaunas: Šviesa.
5. Vitkienė E., 2008. Rekreacija. Klaipėdos universiteto leidykla.

18